Žmogaus delnas – tai keista vieta. Kasdien jį matom, liečiam daiktus, paspaudžiam ranką, bet retai į jį žiūrime. Chiromantija žavi – ne tuo, kad pasakytų, kas laukia, bet tuo, kad leidžia pažvelgti į save kitaip.

Žmonėms visais laikais patiko ženklai. Žvaigždės danguje, kavos tirščiai, delno linijos – visa tai tampa proga stabtelėti ir paklausti: kas esu, kur einu, ar tai, kaip gyvenu, sutampa su tuo, kas manyje giliai? Chiromantija tam ir skirta – ne nuspėti, o priminti.

Kai kas sako, kad tai tiesiog gražus mitas, senas žaidimas. Bet kaip ir su muzika ar poezija – nereikia visko pagrįsti formulėmis, kad tai turėtų vertę. Kartais pakanka jausmo, tylos, klausimų ir atsakymų, kurie atskamba netikėtai tiksliai.

Man atrodo, kad delno linijos mus traukia todėl, kad jos tikros. Jos tavo. Ir net jei esi racionalus žmogus, vis tiek smalsu – o ką jos sako? Ar galėčiau pamatyti savo stiprybes kitaip? Galbūt jose slypi atsakymai, apie kuriuos pats pamiršai.

Gal todėl tiek žmonių kreipiasi ne pranašo ieškodami, bet norėdami girdėti save, norėdami pasikalbėti su tuo giluminiu „aš“, kuris kartais pasimeta tarp reikalų, grafikų, planų.

Delno skaitymas – tai ne stebuklas. Tai tiltas. Tarp praeities ir dabarties. Tarp įgimtų savybių ir pasirinktų kelių. Tarp to, kas buvo, ir to, kuo dar gali tapti.

Gal verta pažvelgti į savo delną? Ne tam, kad įvyktų stebuklas, o tam, kad prisimintum, jog ateitį visada kurti pats.